Lietuvos socialdemokratų partijos tarybos posėdyje pasisakiau apie nepamatuotas ir neišdiskutuotas reformas savivaldybėms.
Lietuvos savivaldybės labai skiriasi savo dydžiu, socialine sankloda, ekonominiu išsivystymu, todėl svarbu, kad Vyriausybės ir kitų valdžios institucijų sprendimai būtų priimami ne šabloniškai, skubotai, o įvertinus visas aplinkybes konkrečiose savivaldybėse. Vienokios problemos rūpi kurortams, kitokios mažoms savivaldybėms, kuriose ir mažai verslo, ir didesnis nedarbas, sunku surinkti mokesčius. Visai kitos problemos yra žiedinėse ir didesnėse savivaldybėse, Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos rajonų žiedinės savivaldybės pasižymi didele plėtra, todėl joms reikia naujų darželių, mokyklų, kelių, infrastruktūros. Tam reikia didelių finansinių išteklių ir atskirų sprendimų.
Deja, paskutiniu metu nuleidžiamos reformos daromos nepasitarus su savivalda ir specialistais, dažnai tik sujaukia geriau ar blogiau veikiančią sistemą. Tai liečia Švietimo sistemoje mažąsias pakraščio gimnazijas, valstybės paramą pirmajam būstui žiedinėms savivaldybėms, kelių programą, siūlomą pavėžėjimo programą sveikatos sistemoje. Susidaro įspūdis, kad Vyriausybė dažnai nesupranta, kuo kvėpuoja žmonės regionuose.
Po Vyriausybės reformų priedanga sudėtingoje situacijoje atsidūrė švietimo sistema. Šiandien girdime Mokytojų balsą: ar galėtume bent penkerius metus padirbėti be reformų?
Tai pasakytina ne tik apie brandos egzaminus, bet ir apie įtraukųjį bei privalomą ikimokyklinį ugdymą nuo 2025 m., Švietimo paslaugos yra svarbus gyvenimo kokybės rodiklis, ypač atitolusiose vietovėse, todėl pakraščio gimnazijų ateities klausimus būtina spręsti remiantis ne vien mokinių kiekio, bet ir ugdymo kokybės, socialiniais kriterijais, tokius sprendimus reikėtų patikėti savivaldai.
Skubota ugdymo įstaigų pertvarka būtų žalinga socialiai jautrioms miestelių ir kaimų bendruomenėms, kuriose dar sparčiau mažėtų gyventojų. Ar nereikėtų nedidelėms miestelių gimnazijoms nustatyti mažesnį minimalų moksleivių skaičių, pavyzdžiui 15, kartu atidžiai stebėti demografines tendencijas ir tik po to imtis sprendimų. Ar pagaliau nereikėtų tokius sprendimus patikėti savivaldai?
Lygiai tokia pati situacija su ligonių pavėžėjimo programa. Taip, ši paslauga labai reikalinga žmonėms, ir mes tai padarytume, tačiau ar tai turi įgyvendinti savivaldybės, be papildomo finansavimo?
Visi sprendimai turi būti grįsti efektyviais sprendimais, kad jų naudą realiai pajustų žmonės, o sprendimai nesujauktų jau gerai veikiančios sistemos.