Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę išsakyti kas mums, regionuose gyvenantiems ir dirbantiems, skauda.
Kaimiškosios gimnazijos, jų išlikimas. Daugybei tokių gimnazijų kilo grėsmė būti uždarytoms tik todėl, kad centrinės valdžios politikai nutarė, jog šios ugdymo įstaigos per mažos. Šis klausimas nebuvo paliktas spręsti savivaldybėms.
Tiesiog Švietimo, mokslo ir sporto ministerija parengė įstatymo pataisas, reikalaujančias, kad gimnazijų klasėse privalo būti ne mažiau kaip 21 mokinys. Tai sukėlė didžiulį nerimą mažųjų gimnazijų bendruomenėse, kuriose mokosi 280 mokinių.
Pritrūkus vieno kito mokinio ir panaikinus gimnazijų klases, ateityje apskritai kiltų klausimas dėl mokyklos išlikimo, o nelikus mokyklos, bendruomenei būtų padaryta neatitaisoma žala. Kas yra regiono miestelis be mokyklos, apie kurią sukasi visas gyvenimas, kuri yra kultūros, įvairių sporto renginių židinys? Kiek patraukli tokia vietovė jaunoms šeimoms, kurioms vienas svarbiausių kriterijų, renkantis gyvenamąją vietą, – ugdymo įstaigos vaikams?
Gera mokykla – tai gera vadyba, kompetentingi pedagogai, sukurtos palankios ir saugios aplinkos, bendruomenės susitelkimas. Nemažai kaimiškųjų mokyklų būtent tokios ir yra, tai jos įrodė savo rezultatais. Todėl, mano manymu, sprendimas dėl kaimiškųjų gimnazijų būtent tas pavyzdys, kai pritrūksta širdies: įsiklausymo, pagalvojimo apie pasekmes, apie tai, jog kas tinka dideliems miestams galbūt visiškai netaikytina nutolusioms vietovėms.
Skubotumas, neįsigilinimas būdingas daugeliui pastarojo meto reformų, nuo kurių jau visi pavargome, bet trokštamo rezultato kaip nėra, taip nėra.